Saules horoskopai

saule@horoskopas.lt
www.horoskopas.lt

 

Klausimai - atsakymai

Jūsų klausimas (2017-08-18)
Saule, Kas nutinka nusižudžiusių žmonių sieloms. Manau, bus įdomu daugeliui. Ačiū, Vaiva Vaiva

Atsakymas (2017-08-22)

Jau rašiau šia skaudžia tema ( atsakymai nr 1552, 1388,1439, 1454). Nūnai  norėčiau papildyti, praplėsti įžvalgas. Ne tik karminėse pasekmėse, bet ir  mirties pasirinkimuose kertinis yra motyvacijos klausimas. Kokios motyvacijos vedamas žmogus atėmė sau gyvybę? Jei tai niūraus išprotavimo, negatyvios satanistinės pasaulėžiūros, piktdžiugiškos paniekos gyvenimui ir aplinkai, keršto artimiesiems ar finansinio bailumo  pasekmė, tuomet skaitykit anuos atsakymus –kas gi nutinka sielai, paniekinusiai GYVYBĖS DOVANĄ. .

Iki 24 m žmogaus pasirinkimai nėra sąmoningi. Tad beveik nėra motyvacinio skirtumo tarp  patrakusio kelių erelio, kuris prisiuostęs mirtinai verčiasi kūliais nuo skardžio, ir daugiadienių biochemijos paveikto zyliotojo, kuris pagiriose eina ne į karštą dušą , o ieško kablio pasikabinti. Tai tarsi kvailių biosocialinė atranka, po mirties jų sąmonės energetinės skaidulos lieka gyvos tiek, kiek jų atminimas lieka artimųjų atmintyje. Po to jie ( jei nėra nieko svaraus tvaraus sukūrę) tiesiog išnyksta kaip niekingos Laiko dulkės, jų energetiniai daugiasluoksniai kūnai palaipsniui sudūlėja, pereina į įvairias menkesnes  biomaterijos formas, susiskaido į žemesnes sąmones – gyvūnus, augalus, akmenis ir pan...

Rūpi atkreipt dėmesį į savižudybes, kurias drąsiai prilyginčiau žmogžudystėms. Štai žmogžudys nužudo fiziškai auką. Viskas aišku – kas kaltas, kas auka. Pelnyta bausmė žudikui  –jo sąžinės graužatys. Visuomenė  dar gyvam esant jį nuteisia, jis kankinasi   ir išpirkinėja kaltę, atidirbinėja blogą karmą  atlikdamas užtarnautą bausmę. Jo užmušta auka pomirtiniame, paraleliai gyviesiems,   išbūna  dar lygiai tiek, kiek buvo skirta gyventi gimstant, aitrina žudiko sąžinę,  neleidžia  savo artimiesiems nurimti, kad anie siektų pelnytos bausmės, iš anapus mygia visus  neabejingus kažką  esmingai keisti, kad tapačiose aplinkybėse nesikartotų žudymai, kad būtų išsaugotos gyvybės.  Psichiškai sveikoje, vertybinėje visuomenėje  bet kuri auka supurto aplinkinius  akistatoje su tyčine mirtimi, verčia kurti stipresnes apsaugas, dar labiau branginti gyvybes.

 Liūdna, kad mūsų viešojoje erdvėje jau įsitvirtino nuokrypis fokusuoti  visuotinį dėmesį į žudikus, nusikaltėlius, suteikti  plačiausią tribūną jiems, o ne aukoms. Per tai kriminaliniai  herojizuojami, tarsi pašlovinami, įsitvirtina etnoso  sampratoje kaip stipruoliai, kuriems skiriama visuotina pagarba per kolosalias dėmesio dozes. Taip blogis  ir jo sėjamas siaubas užvaldo ne tik savo artimas, bet ir bendrąsias erdves, juodina , menkina tautos kuriamasias galias.  Taigi sekančio  smurto auka, įvaryta į kampą aplinkos paniekų ir patyčių,  dar labiau jaučiasi bejėgė, nes visuomenė rūpinsis ne ja, ne jos artimųjų palaikymų, o spardys, baksnos  ir tuo pačiu garbins nusikaltėlius, savo neapykantos energijomis stiprins bendrą kriminalinį foną,suteiks blogiukams pranašumo pasitenkinimą – ohoo, kiek rašoma apie žudikus, kokie jie reikšmingi, kuria tautos istoriją.

Neteisinga, visuotinai žalinga, jog vis dar nebaudžiami, nesmerkiami, nekaltinami tie, kurie privedė silpną, superjautrų, paveikų  žmogų iki savižudybės. Tie - kurie nužudė jo sielą,užjuodino nepakeliama kančia  dvasią prieš tai, iki jis nutraukė fizinės gyvybės siūlą. Nužudyti žmogų  fiziškai reikia  jėgos. Žymiai lengviau žudyti  mirtinu žodžiu, vieša grupine panieka ir patyčia, klastinga išdavyste,tyčine niekšybe,  grupiniu mobingu, kryptingomis  piktybinėmis psichomanipuliacijomis, smūgiuojančio pykčio atakomis, nesiliaujančiais priekaištais. Toks dūris į gero, dar neužgrūdinto  jaunuolio širdį būna nuožmesnis, taiklesnis, nei  fizinis smūgis ranka. Dažniausiai jį dursto ne pašaliniai, o namiškiai.

Tradicinė lietuviška  pedagogika iš esmės yra suicidinė. Vaikas nuo mažens gnaibomas, menkinamas už prastesnius rezultatus, menkesnius pažymius, už bendravimo mažmožius, išvaizdos trūkumus, už  neformalų elgesį. Beje, įsigalėjus supermamų užkalniškai kultūrai, tradicija apsivertė į priešingą , bet tapo dar labiau suicidinė. Supermamos leidžia vaikui viską, lepina,  jo neauklėja, augina laukinuką, kuris tampa  karo židiniu, patyčių monstru išauklėtų, gerų, pozityvių, kuriančių  vaikų sambūriuose, klasėse, bendrijose. Supermamų „supermenai“  provokuoja tylesnių, ramesnių, taikesnių vaikų  psichol. krizes  ir suicidus.     

Miniu  esmines priežastis. Kam domėtis , kas gi ten po mirties, jei nesugebam  susitvarkyti gyvųjų pasaulyje?Nepilnamečio, jaunuolio iki 24 m savižudybė  įjungia negatyvios karmos skaitliuką ne tik jo artimai aplinkai, bet ir  visam etnosui – jums, man, Skverneliui, D.Pūrui. Mes visi kažko svarbaus  nepadarėm, kad jauna  jautri siela,  patikliai ir viltingai atsivėrusi naujam  gyvenimui, jį pakeltų, priimtų, pamiltų, jame rastų saugią vietą.  

 Ligi šiol veidmainiški krikščionybės stereotipai smerkia dvasinio, emocinio smurto auką už savižudybę , o ne jo mirties tikruosius režisierius. Auka į pomirtinį patenka kaip žmogžudžio auka, nors de facto ne smurtininkas užnėrė kilpą. Kai patyčiomis žudomos angeliškos taikios sielos, jos ir išeina į aukštąsias dausas, į gražiausius Dievo sodus, laukti Paskutiniojo teismo dienos.Jos ir pomirtiniame lieka tyrais angelais, nesusitepusiais  gyvenimo purve. Kaip jos atėjo kaip dovanos iš aukštybių, taip buvo ir atstumtos. Kai žudosi nepilnametis – jis nėra savižudis tradicine prasme.Jį nužudo aplinka.  Užtat karminė atsakomybė tolygiai, pagal nuopelnus, pasiskirsto  žmogaus sielos naikinimo  bendrininkams,  stūmusiems savo taikias, bejėgias  aukas visiškon neviltin, temdžiusiems dovanoto  gyvenimo šviesą. Baisesnė pomirtinė ateitis laukia kaltininkų, o ne jaunų  aukų, neatlaikiusių  nepakeliamo  spaudimo, praradusių paskutinį vilties spindulį.

Indigo sąmonė  tuo skiriasi nuo senelių ir prosenelių, jog traumos, patirtos vaikystėje, veikia kaip uždelsto veikimo sprogmuo.Kuo daugiau laiko praeina nuo patirto smurto,  tuo stipriau jis   prislegia vėliau , jei trauma nebuvo artimųjų ar artimų sielų  išgodota, atliepta ir išjausta, psichologų pagydyta, stiprių asmenybių išrauta  ar dvasios mokytojų išminties išsklaidyta. Nenuostabu, jog  muštas , niekintas, skurdu terorizuotas vaikystėje berniukas, neria į kilpą būdamas brandaus amžiaus. Jo psichologinė trauma, kurios galbūt nesuvokė būdamas jaunas, negydoma subrendo ir  jį įveikė.  Perfrazuojant legendinę suicidinę lietuvių pedagogikos patarlę: Lenk medį kol jaunas, kad užaugęs pats nusilaužtų.Pomirtiniame būtent  jis bus nekalta, nesulaukusi pagalbos, gyvųjų sudorota  auka, o  pomirtinio pragaro kančias pelnys budelis, smurtavęs prieš auką.     

Nekaltinčiau nepilnamečio savižudžio tėvų. Dauguma jų  paprasčiausiai nežino, nėra niekur informtuoti, kaip elgtis, kai vaikas tampa patyčių, psichologinio smurto  auka, kaip atskirti paauglio liūdesį nuo depresijos, kur kreiptis dėl užsitęsusios depresijos. Juk verslios mokyklos po politizuota  Majausko vėliava, skuba įsisavinti popierinių programų lėšas, su tėvais nebendradarbiauja. Depresija liga, ją reikia gydyti, o ne palikti savieigai.JI turi simptomus, kuriuos privalo atpažinti valstybės patikėtiniai – mokytojai, medikai, mokyklų psichologai ir socialiniai darbuotojai. Savižudybė po ilgalaikės  depresijos karmine prasme – tai lygiai tokia pat mirtis kaip ir nuo vėžio, tik suėdamas  piktybinių ląstelių ne kūnas, o dvasia.Su vėžininkais  atsisveikiname sriūbaudami, o depresijos sugniuždytą žmogų kažkodėl laidojame sarmatlyvai,suglumę, kaip prasikaltusį....To priežastys- įkaltos viduramžių krikščionybės dogmos.

Yra idėjinės savižudybės.Jos prilygsta pagonių ritualiniam sudeginimui  ant laužo, didvyriškumui, gyvybės aukai  bendram labui. Tas išlikę Tibeto tradicijose. Vienuoliai, susideginę protesduodami prieš kinų  karinę okupaciją, tampa tautos vedliais į Nepriklausomybę. Jų pomirtinis gyvenimas – būti angelais-vedliais,  dvasios fakelais, neleisti gyviesiems susitaikyti su tautos  vergija, naikinimu. Makleondže,šalia Dalai Lamos rezidencijos yra Tibeto okupacijos muziejus,jame pagerbtos  susideginusios aukos. Priešais muziejų pastatytas paminklas susideginusiam vienuoliui. Mes irgi turim analoginius pavyzdžius – Romą Kalantą, skulptorių Rimantą Daugintį. Jie – aukos ir didvyriai, aitrinantys tautos sąžinę dvasinėje priespaudoje, nušviečiantys kelius į Laisvę. Jų kilnios  savižudybės niekaip negalima prilyginti su  prasilošusio bailaus piliečio bėgimo nuo kreditorių į kilpą, ar užsiparinusio, sukiužusio  suaugusio  nevykėlio, kuris dezertyruoja iš gyvenimo niekingai , kaip žiurkė iš  pakrypusio laivo.Suprantama, ir jų keliai iš skaistyklų bus į priešingas puses.   

Nepilnamečiai savižudžiai su šachidų diržais – irgi piktavalių suaugusiųjų zombiai,  aukos, kurių smegenys buvo užprogramuotos nuo mažens žudymui. Jų  dvasią nužudė  ISIS  karų mokytojai, pastariesimes tenka dviguba karminė atsakomybė – už savo piktadarystę ir apdoroto vaikinuko neišsipildžiusį gyvenimą.  

Mirties priežastys, motyvai –  labai skirtingi. Priežastingumas,  savižudybės akto dalyvių motyvacija lemia , kaip praeis mirusi siela skaistyklą, o ne pats susinaikinimo formatas. Kartais išeiti iš purvo  sąžiningam, dvasiškai švariam – yra didesnė pagarba gyvenimui, nei kentėti gniuždančius pažeminimus, prarasti orumo likučius,  prigimtinį sielos veidą.Bet tai pateisinama kraštutiniausiais atvejais. Visada yra bilietas į vieną pusę,  į šviesesnę bendruomenę, į geresnį pasaulį.. Visada  visada yra kelias ir būdas pabėgti, ištrūkti net iš ten, kur šiandien nebeliko jėgų gyventi. Tereikia neprarasti vilties ir ieškoti tos  išsigelbėjimo orlaidėsJ))) o ne gilių prasmių. Gilių prasmių  paieška visada neišvengiamai  veda į suicidus.A.Kamiu – geriausias pavyzdys. Gyvenimas vertingas pats savaime, kaip DIEVŲ DOVANA ir PRAEITOS KARMOS SKAISTYKLA, kaip AMŽINO GYVENIMO ŠANSAS. Gyvenime nėra kitų prasmių išskyrus tas, kurias jam patys priskiriam pasiklydę proto labirintuose. 



« AtgalAnkstesnis | Sekantis