Saules horoskopai

saule@horoskopas.lt
www.horoskopas.lt

 

Jūsų klausimas (2013-11-23)
Miela Saule:) Dekui uz Jusu puslapi. Tikrai. Net neisivaizduoju, koks info saltinis ji galetu pakeisti. Saule… Turiu klausima… Toki nesmagu… Bet ir nera man labai smagu paciai:D Stai esu jau kuris laikas gerus metus (nors siaip dar maziuke buvau liudnas vaikas:) o ir tevai tokie ispuole, kad negerino nuotaikos:P), tokioj situacijoj, kad nu (ir Dievas tegu atleidzia man) atrodo, nu vat nebebutu manes, ir tiek. Ir butu gerai. Bet tokia nuojauta vidine, kad nu nebutu. Kad ko neisspresiu cia, kad nuo to nepabegsiu. Ir labiausiai gasdina, kad jei sita savijauta ten kazkur amzinybe tesis. Zodziu, ir protu, ir siela, ir sirdim suprantu, kad taip negalima. Bet kad as jau visvien kaip nebe cia jauciuos. Kaip tarp dvieju pasauliu. Pusiau cia, bet ir nebe. Nera jokios vilties, jokios prosvaistes, nzn, kiek man duota taip egzistentiskai prasitrint, kol dingsiu is cia be savo pacios prisikisimo. Is vienos puses noriu gyventi, zinau, kad nu negali buti taip, kad nieko gero daugiau nebebutu. Bet is kitos puses… Nebeatsimenu kada jauciau DZIAUGSMA, nuosirdu. Tai kam toks vegetavimas? Uzeina prosvaistes… Norisi gyventi, daryti, siekti, bet greit praeina… nes niekas nesigauna. SIaip as uz daugybe dalyku esu be galo dekinga, esu sveika, turiu darba, galva ant peciu, tevai sveiki, turiu nuostabiu duktereciu. Man dar nelabai daug metu… 30… mylimo zmogaus nera. Tokioj busenoj jis ir neatsiras (nors meile pas mane jokioj busenoj nenori ateit,,, arba uzsibut)… seimos turbut irgi nebus imanoma sukurti… visgi, deja, bio tiksi. Ir amzinai laukt neduota. Ta labai aiskiai vizualizuoja media, Facebookas, su pazistamu ir nepazistamu mylimaisiaism mylimosiomis, desimcia nauju vaiko foto per diena… as to noriu irgi, bet tas spaudimas, atrodo, tu esi tokia niekam tikus beverte, kurios niekas nenori, va, ziurek, kaip mes gyvenam, kaip as susitvarkiau… Pabaigt gyvenima vienai – man atrodo pati liudniausia tragedija. As tikrai vis maziau ir maziau matau prasmes kentet sita savijauta dar 30 metu… O pagrindinis motyvas kentet (tevai neistvertu, cia as taip sau susigalvojau) vis labiau ir labiau praranda verte… Bet jei iseit, tai noriu kur geriau… O abejoju, kad taip butu (nu vis tik, ego dar veikia:D)…. Nezinau, atrodo, nuodeme taip jaustis, tokia buti. Nu bet KA daryt. Kazkur kazkada skaiciau tokia jaukia minti, man patiko, kad siela, pries ateidama, uzmeta aki i tai, ka ji gyvens, ka tures ismokti , praeiti. Ir pasirenka ta kelia. Na argi ne grazu?:) Ir as nenoriu jos pavesti. Man atrodo, kad dar tikrai nepadariau to, ka ji pasirinko. Kad dar kazin, ar isvis pradejau. Bet taip skauda buti cia… Kai nesi. Kartais atrodo, mano siela isejus… tarpiniam pasauly… ar taip gali buti…? As net klausimo Jums neturiu… O gal vis delto… Siaip… Kas gi su tokiom, “is darbo” anksciau isejusiom sielom?... Nemanau, kad as cia tokia vienintele ypatinga taip besijaucianti… Gal jusu atsakymas pades ir dar kam kitam… Labanakt ir linkiu Jums toliau tiek kantrybes ir meiles Jusu darbuose. ;) Vataip:)

Atsakymas (2013-11-27)

Jau geras pusmetis darbiniuose folderiuose  tūno įstrigęs  "Laiškas savižudžiui". Ketinau parodyti savižudybės niekingumą iš to, anapusinio taško- kaip  gi  ten būna, kai siela išeina iš darbo per anksti.Pradžioje klaidingai maniau, kad tokiu laišku kažką gal sustabdysiu nuo lemtingos klaidos. Tačiau meditacijose ėjo "stop signalai".  Iš patirties : savižudžių nesustabdo  išmintingi įspėjantys laiškai ir teisingi paprotinimai. Pasiryžimo finalinėje  atkarpoje jie nuožmiai siekia tikslo. Sustabdyti juos gali nuoširdūs supratingi atjaučiantys pokalbiai, kad žmogus išlietų juodus  minčių srautus, dramatiškas emocijas. Žinau, puiki  paskutinė užkarda - Psichologinės pagalbos tarnybos, ten klauso neabejingi, žinantys , kaip sustabdyti, gelbėtojai. Angelai sargai irgi siunčia sos-žmones, kurie pajėgūs  susivokti, kas vyksta ir kaip kalbėti, gelbėti.  

Kita negraži išvada, sustabdžiusi rašymą, - turi įvykti kritinė masė paauglių ir jaunuolių  pakaruoklių, kad kažkas pajudintų sūbines aukštuose kabinetuose,kad švietimo sistema iš  pilkos, depresyvios psichodelinės žinių verslovės  taptų  kūrybiška,draugiška  šeimai, mažos asmenybės orumui. Kad narcizai miesto merai grąžintų  per statybų karštligę suprivatizuotus jaunimo klubus, kuriuose savanoriai entuziastai gaivino  jaunas, niekam nerūpinčias sielas aktyvios būtims. Kad  vaiko netekę tėvai  ir aplinkiniai praregėtų per kančią  kas jiems svarbiau - ar kelti TV reitingus sukišus piktas nosis  vakarais į ekraną  ir aimanuoti dėl mažo atlygio, ar rasti laiko  tėviškai meilei - nuoširdžiai pasikalbėti su atsitvėrusiu nežinomame pasaulyje sūnum, dukra, sužinoti jų svajones, patikėti jų siekiais, planuoti bendrą laisvalaikį.Juk meilei reikia laiko ir pastangų, ne vien materialaus aprūpinimo.

Kartais kaip hororą komentaruose perskaitau kokios  apšalusios mamutės pasiguodimą: "jei ne psichologas, mano vaikas būtų išėjęs." Baisu, savo kaltės ji nemato... Pagarba psichologams, kurie ekspress būdu atsveria  tokių perekšlių mamišką tuštybę, nemeilę. JOs turi kaip nuosavybę, prižiūri vaiko kūną, bet neturi ryšio su jo siela, ja nessirūpina.  Indigo vaikai nori būti suprasti, ieško kontakto  ir dėmesio net aikštydamiesi. Nusižudęs moksleivis -tai  sunkus karminis mazgas abiems jo tėvams. Išties jų reikia gailėtis, nes dėl jų kaltės , abuojumo, žioplumo, tingumo, per griežto spaudimo ir kontrolės,  dėl pykčio ir patyčių, dėl materializmo, klaidingų vertybių (kai vaikas buvo paskutinėje vietoje)jauna, nebradni siela palūžo. JIems  teks išpirkinėti kančia  ar gerais darbais teisę į prisikėlimą.

Štai tylintis, paklusnus kaip kompiuterio pelė, išmuštruotas vaikas nudelbtu žvilgsniu. Džiūgauja senos pedagogės - "ujujuj koks pavyzdingas tėvelių užvadėlis", patenkintos  griežtos mamos, nuo pampersų jį ūdžiusios ir stumdžiusios ten, kur joms patogiau". Jų "auklėjimo" vaisiai yra pripažinti O aš tokiais atvejais dažnai matau sugniuždytą, viskuo nusivylusią  sielą, kuri tarsi pakibusi ore,  atotrūkyje, jau beveik ten stebi visus iš šalies,  toli nuo kūno, kurį iš visų pusių  kaip minkomą kotletą spaudžia  auklėjimo apsėsti suaugę. Tik laiko klausimas, kada pasiryš... Nes niekas nestato kopečių ir nenori išeinančio pašaukti, ištarti: "mylim tave labai labai, esi mums reikalingesnis,  nei manai, viską dėl tavęs esame pasiryžę atiduoti."  

Sutinku, jūsų atvejis - kitoks. Jį pavadinčiau - baimė gyventi ir atrasti save. Yra rusų puiki animacija apie begemotą, kuris bijojo skiepų. JIs irgi guli sirgdamas ir verkšlena, kad va- kiti pliažinasi, mėgaujasi malonumais, o jis vargšiukas  - apleistas, niekam nereikalingas. Sakyčiau , gavau jo bičiulio marabu užduotį - įrodyti JUms , kad gyvenimo nereikia bijoti)) Kad reikia pasiryžti atsiverti jam, priimti jo siunčiamus žmones, iššūkius, meilę. Neišmylėta moteris - kaip apdujusi, ji viską mato netikrom spalvom, klaidžioja ilgesio rūke.   Kalbate apie sielos darbą, o nepažinote svarbiausių Žemėje dalykų - laisvės džiausgmo, klaidų kartumo,nuopolių skausmo, įsimylėjimo polėkio. Dar ir negyvenote, tik užėmėte saugiai socialinį narvelį.

Apie tai, kas bus, kai išeisite, trumpai prasitarsiu.  Ten dagyvensite tiek, kiek priklauso, kiek buvo skirta gimstant.Su tom pačiom būsenom kaip dabar, tik dar nereikalingesnė, nes nematoma, tarp svetimų paklaikusių nebūtyje anapusinių šustriakų. Gi šustriakizmas - sprukti  ten, kur dar niekas nepakvietė.  Jus trauks namo, į pamėgtas  vaikystės , į tuos butus, kur gyvenote.Malsitės nematomu energijos gūsiu, oro balionėliu ( šmėkla, kurios  paniškai bijo vaikai) saviškiams po kojomis: kuo labiau priartėsite, tuo jiems bus blogiau , jie sirgs, klups, klys nuo jūsų prartėjimų, nes mirtis visada priešiška gyvybei. NOrėsite atsigulti , kaip įprasta į savo lovą , o jos nebebus. Ilgėsitės jų, bet būsite jiems mirtinai pavojinga. Šitos kančios dar nepatyrėte, ar ne?  JI , palyginus su dabartine tuštuma, - tikri pragaro vartai.

Kaip  bevalę plunksnelę  karmos vėjai vis nupūs prie tų, kurie minės jūsų vardą. Blaškysitės, t.y. būsite blaškoma,nes neturėsite savo valios ir aukščiausioji valia nepadės, o žemiausios, demoniškos dvasios stums raginti, kuždėti savižudybei kitus pasimetusius. Ir ten būsite spaudžiama paklusti kito valiai, bet jau piktai.  Neturėsite kur gauti energijos tam pasipriešinti

Ieškosite namų, bet rasite tik apleistas kažkieno pašiūres be  pavojingos ugnies ir šviesos, ten irgi glaustysis tokie pat nelaimėliai kaip jūs., SVETIMI.  Būdama tarp  gyvų žmonių sėsite mirtį ir suvoksite, kad taip užsikraunate dar didesnes  kaltės. Maldausite, kad kas išvaduotų iš  nepakeliamų benamės klajonių - bet niekas jūsų negirdės,  nežinos  kaip padėti, tik vaikai šiurps kaip nuo juodo košmaro. Maldausite šanso vėl atgimti giminių kūne ir nors akies krašteliu  priimti šį nuostabų gyvenimą  pilnatvinėje JO ŠVIESOJE visa širdimi, jį išgyventi tiek, kiek lemta. Bet ten irgi konkurencija ir atranka, tas šansas gali neatsirasti. Liūdniausia, kad tą likusį laiką išgyvensite su tuo pačiu minčių rinkinuku, su kuriuo išėjote . Žiauresnę  bausmę sunku įsivazduoti - pasilikti tame pačiame žinių lygyje kone 50-60 metų, tas pats per tą patį, gromuluosite, ką spėjote pažinti. Proto  ir dvasios nušvitimai, mąstymo pokyčiai ten - neįmanomi, įšalsite kaip Alzhaimerinė savo žinojimų ribose, nesuprasite, kuo domisi artimieji, o bus smalsu, koikiu slengu jie kalba, ką apie pasaulį naujo išmano - tai bus nepažinu, juk mąstymo raidos gija bus nutrūkusi, tik  Laiko programos  kaip hard diskai vis dar veiks...  

Visos sąžinės pražangos ir kaltės  gels sielą  kiaurai, beveik kaip Husqwarnos grąžtas, melsite tų - žmonių atleidimo, bet bus po laiko, teks iškentėti lygiai tiek pat skausmo, kiek jiems suteikėte.   Per audras tirtėsite įsikabinusi sausuolio šaką, nes gyvi medžiai savižudžių  purtosi. Nepajėgsite net priartėti prie to, kas gyva, nes būsite  numirėlė , kuri laukia savo valandos. Kas po jos? Nebūtis... visiška.. išsisklaidysite kap dūmas  gimtose vietose. Bevardė  ir.. nepriskėlusi Prisikėlimas yra, realus , bet  apie tai -  atskira kalba.    

Niūroka, ar ne?Nagi ten gausite tokį "apšvietimą", su kokiu išėjote... visišką tamsą. Tęsitę būti kaip negatyve, dienos šviesoje teks slapstytis it kokiam šikšnosparniui požemių, rūsių, pelkų, olų  tamsybėse.  Į Žemės anapusinį, negatyvo paviršių išlįsite sutemus, kai visi, ką norėste apkabinti, miegos, lįsite į jų sapnus, bet tai atims jėgas (vogs energijas) iš tų, kurie miega. Nedrįsite varginti tų, kuriuose mylėjote. Juk tai baisi kančia. Net vilkai naktį stūgaus , vos prisiartinsite, nes ir jiems būsite "paženklinta", nei gyva, nei mirusi.

Nušvitę žmonės nesižudo, jie nepaliauja dėkoti už laimę matyti šią fantastiškai gražią tikrovę, kurią smarkiai teršia ir gadina  pagedusių, pamiršusių meilę žmonių padermė.   

  Neturiu iliuzijų , kad įtikinau, tačiau bent jau pamąstykite, ką  paliekate.    

 

 

     



« AtgalAnkstesnis | Sekantis