Saules horoskopai

saule@horoskopas.lt
www.horoskopas.lt

 

Jūsų klausimas (2013-04-05)
Sveiki, Saule:) Nuolat Jus skaitau, ikvepiat ir pacia daugiau mastyti, ieskoti, perleisti per save ta informacija ir patikrinti, kiek kas tinka sau... Siaip daug tu klausimu mano galvoj... Bet vienas toks bendras, netycia siandien i galva uzklydes: kur yra Dievas? kur mes ji pametem? (ne taip jau ir netycia.. jauciu praradus rysi su Juo... O juk tikiu... Auksciausia valia). Jus atsakinejat i ivairiausius klausimus, ivairias problemas nagrinejat, jos paaiskinamos per astrologija, energetika, astrofizika, magnetines bangas ir t.t. ir pan. Joms randate pagrindima. Anksciau didziaja dali problemu galejom sau paaiskint "tokia Dievo valia". Kenti - Dievo valia, islosei aukso puoda - Dievo valia, uzmuse - Dievo valia, atgaivino - Dievo valia... Dabar visko tuo nebeaiskiname... Taciau matau, kad ir Jus tikite ta Aukstesne valia... Nezinau, kaip cia tiksliau ta klausima suformuluot... Tai kurgi vis delto Dievas "isikisa"? Kokios sritys yra Jo? Kur ta riba, kur Dievas atkreips demesi? (atsiprasau, jei cia skamba ne itin dievobaimingai, tikrai nenoriu izeisti nieko, ypac praktikuojanciu, ir esu pati tikinti (na, su praktika kt klausimas...:))... bet pasimetusi.... pasiilgusi rysio... to pasitikejimo ir atramos gyvenime, ateinancios is TIKEJIMO.... Labanakt, Saule:) Aciu uz Jusu laika. A.

Atsakymas (2013-04-05)

Puikūs jūsų klausimai. Nepaliauju tvirtinti:teisingai suformuluotas klausimas - jau turi savyje atsakymą. Dievo buvimas šalia  - tai meilė ir gėris , ne abstrakčiai, o pačiai žemiškiausia prasme. Dievas- jūsų širdyje. Ji  rodo, kiek esat arti kūrybiškumo ir meilės  šaltinių, kiek nuo jų  nutolusi. Fiziologiškai juntama, kai širdis sklidina meilės , atlaidi, gailestinga, jautri, pagauli ktų nelaimėms, neteisybei.To nenusipirksi, sau neįrodysi, svetimo pamokslautojo ar kokios KNYGOS Žodis jos nepripildys meile ir gėriu, ji nuo jų nesuminkštės, nenuskaidrės.

Dažnai gaunu kompinių poniučių kandžias provokacijas: "Saule, ir kur gi ta Jūsų meilė, apie kurią vis rašote?" .Man jų gaila, nes dvasiškai aklos. Sėdi ir ieško kabliukų žodžių reikšmėse vietoj to, kad pažintų save, nušvistų per meilę viskam, kas gyva, per gerus darbus ir pozityvų mąstymą .

Nepakanka vien tikėjimo, kad širdis atitirptų nuo ego-šalčio, sąstingio, kuris natūraliai gresia, mes tarsi apmirštame, suakmenėjame, jei per daug dienotvarkėse skiriame savęs (energijų)daiktinei tikrovei, materialiems reikalams, rūpesčiams, prievolinimas darbams.Tam ir yra priesaikas " švęsk sekmadienį". Parą savaitėje reikia skirti nematerialiems interesams,  atsiriboti nuo einamųjų žemiškų  darbų  ir buities - atsiverti pažinimui, savęs tobulinimui, labdarai, geriems darbams, meditacijai, buvimui gamtoje, vaikų švenčių organizavimui ( o jiems šventės ir įspūdžių reikia labiau, nei penktos poros batų). Pozityvi mintis, geras NESAVANAUDIS  darbas iškart grįžta bumerangu - gera nuotaika, laime širdyje, energijos antplūdžiu. Širdis džiūgauja, atlyžta,gauna didžiules dozes energijos iš REALYBĖS,iš sutiktų ŠIANDIEN ir DABAR žmonių, kurie yra tarsi energetinis Dievo veidrodis.

Nuolatinė (ne priešokinė) MALDA ir VEIKSMAS,  tik VEIKSMAS, sąmoningas poelgis  jau veda artyn ar tolyn nuo Dievo. Atrodo toks menkniekis - pasirašyti peticiją,kad Vanduo būtų įteisintas, kaip prigimtinė žmnogaus teisė. Betgi Vanduo - Dieviška dovana,ir jo teršėjus gali sustabdyti tik mūsų visų konkretūs veiksmai, o ne aklas tikėjimas, kad Dievas piktavalius vandens nuodytojus sustabdys.

A.Tarkovskio filme "Nostalgija" yra iškalbinga scena. Pagr. herojus (akt. O.Jankovskis) eina per tuščią italų šventyklos  baseino duobę  su žvake rankoje. Ji vis gęsta, o jis vis sustoja ją uždegti. Tiksliai atvaizduotas senųjų religijų pasiekėjų blaškymasis ant pamatų, kuriuose jau nėra gyvo tikėjimo  vandens. Tik Vien tikėjimo jau nebepakanka. Turit kažką daryti, kad ne žvakė rusentų, o ugnis širdyje užsidegtų, kad protas nušvistų, kur galite nukreipti kūrybines jėgas

Apginti Žygaičių vandenį - tai apginti ir Dievo dovanas. Ir tai žymiai sunkiau, nei atsižymėti kas sekmadienį bažnyčioje.

 

Dar mintis pamąstymui. Kiekviena epocha turi savo archetipinius santykius su Dievu. Žuvų, religijų išeinančioje epochoje, jis - per Šaulį. Buvo:kuo stipriau tiki - tuo daugiau jauti palaimos ir atsiveriančių kelių gyvenime, sėkmės pojūčio , tuo daugiau šviesos žmonių sutinki. Dievas (ir Likimas Jo Valia )  buvo geras (Jupiteris), išties dovanodavo ir turtus ir sveikatą už geras savybes ir gerą gyvenseną, už dorumą, atleisdavo lengvai nuodėmes. Tas lieka tradicinėse konfesijose, nuoširdiems jų tikintiesiems naujieji laikai tampa Apokalipse, jie tiki, kad tuoj tuoj bus šiame chaose  kažkokia  dieviška pabaiga. Ne, tai ne pabaiga, o kitoniška, žymiai sudėtingesnė realybė, kurioje santykis su Aukščiausia Valia tampa neviešinamas, slėpiningas, ženkliai glaudesnis, skausmingesnis, reikalauja išsigryninimo, vidinio apsišvarinimo. Pamėginkite siekti valstybinio posto, kad padėtumėt daugumai,  ir elgtis pagal sąžinę kiekviename žingsnyje. Gi paraidiniai formalūs  knygininkai "krikščionys", pvz. M. Adomėnas ar V. Žiemelis, kovos su jumis kaip su Velnio įgaliotiniais, kaip dabar jie visi urmu pjudo Birutę Vėsaitę, kuri nori kažką daryti, bet nemoka savireklamoje gražiai postringauti.Yra gi ir Biblijoje pranašystė, jog "ateis laikas, kai Dievo žmones pažinsime iš darbų, ne iš kalbų".     

  Prasidėjusioke Vandenio eroje santykis su Dievu - per Skorpiono archetipines apraiškas  Jis išties  nušvitusios sąmonės žmonėms tampa nepažinus,paslaptingas,rūstus,skaudžiai baudžia negrįžtamais praradimais  už neveiklumą, už savęs išdavystę. Nežinia, kur jo ieškoti. Jis -  Katastrofa, Mirtis, visomis jos apraiškomis, ypač per sąlytį su kažkieno mirtimi šalia. Štai gaištantys pas sadistą Algi Kaušakį arkliai - tai ribinė Dievo ir mūsų dvasinių pasirinkimų apraiška : "o ką padarei TU, kad juos išgelbėtum"? Ir jų mirties akivaizdoje aišku, be pažymų iš Kurijos, kas elgėsi pagal sąžinę, o kas ėjo prieš Dievą.  Ir jokiais įstatymo figlapiais veterinarijos tarnybos savo sąžinės nenubalins, tik - gelbėjimo veiksmais.  Kiek daug laisvės atsivėrė tiems, ką gyvenimas išmetė ant ledo -be pašalpų,  be paramos, be darbo perspektyvų. Akistatoje su prapultim jie nušvito savarankiškiems veiksmams, arba palūžo burnodami, kad Dievo nėra.JIs yra, tik veikia kitaip. Ne paglostymais,  o  postūmiais į laisvesnę, prasmingesnę ateitį.

Įtikėjau  irgi, kritinėje, mirtinoje situacijoje, nors iki tol domėjausi religijų istorija, daug skaičiau, kažką ten tokio gudraus išprotaudavau , praktikavau. Per ekonominę blokadą, kai su 2 mažais vaikais balansavom ant išgyvenimo, pašlijo sveikata, fiz. krūviai buvo per dideli nešildomame bute be karšto vandens, ir stovėjimas kilometrinėse eilėse prie duonos išsekindavo. Dėl stuburo išvaržos atėmė rankas, o palikti vaikų nebuvo kam, kad išsigydyčiau. Kai staiga suvoki, kad gali atsigulti ant patalo, o tavo vaikus augins kažkas kitas, kad viena niekaip nepakelsi to kryžiaus   - įtikejimas pats trenkia kaip žaibas, tereikia pakelti akis į dangų . Fiziologinis reiškinys - uraniška energetinė banga , tarsi elektros srovė nueina per kūną. Na o po to vyksta tai, ką patyrė visi įtikėję Mirties akivaizdoje.

Dievas - Mirtis - tai absoliučiai švari sąžinė, kai nuolat esi virsme ir per savityrą valaisi nuo visko, kas ją gali prislėgti, kas ją teršia, kai kovoji su savo ydomis, kai išgrynini kiekvienos situacijos PRASMES: "kas čia vyksta, ar tai man priimtina, ar turiu tam atsiverti ar atmesti, ar man tai prasminga, išeiti iš tos stiuacijos kuo greičiau ir neatsigręžusi."Turi kažką savyje vis numarinti, nusiplėšti senų įpročių odą ,kad eitum į priekį ir paneštum sau skirtą įgaliojimų naštą . Ir JO dovanos - tai ne skalsa ir sveikata, o pasirinkimų laisvė, kai jos gyvenime atsiranda vis daugiau, kai tampame vis laisvesni nuo pašalinių įtakų ir bendrybių,nuo bjaurių viršininkų ir kenkėjiškų kaimynų, kai visi kaimynai mums asmeniškai pasidaro geri ir padeda. Jo dovanos -   tai - nušvitęs protas, kai žinai, kurling veda šios dienos kryptis ir esi visiškai patenkinta ta aplinka, tais veidais , kurie supa . Nes jie atsirado ne šiaip sau, juos pasirinkau pati ankstesniais sąžiningais pasirinkimais, visiškai pasikliaudama tuomet Dievo valia ir atsisakydama kažko, kas kirtosi su mano sąžine ,darydama mirtinai rizikingą pasirinkimą gyvenime.

Dievas - mirtis - ta bekompromisis  suvokimas, kiek nedaug turime žemiško laiko kažką padaryti, atsiverti besąlygiškos Meilės šaltiniams. Laikas lekia vis greičiau- tiesiai į Mirtį arba - prisikėlimą. Nėra kada ieškoti Dievų, užsiimti teologijomis, reikia kažką konkretaus veikti, kad jie padėtų ir atitolintų mirtį, suminkštintų širdį besąlygiška  meile. Štai parskridę paukščiai badauja. Jei stipriai tikėsiu, kad juos pamaitins Dievas, varnėnai  kaime praalks, paliegs.Veiksmas - reikia lėkti ir pildyti lesyklą ,  mano tikėjimas rodo, kokius veiksmus turiu atlikti šiandien ir dabar, ne rytoj.



« AtgalAnkstesnis | Sekantis