Saules horoskopai

saule@horoskopas.lt
www.horoskopas.lt

 

Klausimai - atsakymai

907

Svetainės lankytojas Aina uždavė naują klausimą: Gerb.astrologe Saule.Skaitau Jūsų skyrių klausimai ir atsakymai.Tačiau atsakymo sau prisitaikyti nerandu.Matyt kiekvieno žmogaus situacija ir likimas skirtingi.Širdis džiaugiasi Jūsų išsamiais atsakymais,tai labai didelė pagalba pasimętusiems žmonėms. Mano gyvenimo situacija ir banali ir paini.Gyvenu santuokoje 20 metų (tai antra santuoka).Vaikų mes neturime.Du persileidimai.Jus jau rašėte ,kad šiais metais santuokos be meilės gęsta visi.Vyras mane myli ir labai .Tai ir buvo priežąstis dėl kurios ištekėjau .Mačiau ,jog tokios meilės ir atsidavimo- aš nesutiksiu per visą savo gyvenimą.Taip pat mačiau ,jog visus finansus šeimai turėsiu uždirbti pati.Visatos dėsnis : norint gauti ,reikia duoti. Tai ir daviau pagarbą ir ištykimybę bei uždirbau finansus šeimai.Faktiškai pasiaukojau norėdama ,kad vyras būtų laimingas.Dabar galvoju,kad jo pozicija labai patogi,vesti moterį su nekilnojamu turtu ir apstatymu plius finansiškai nepriklausomą.Viskas būtų gerai- jei bučiau sveika ir vėl galėčiau tvarkyti buhalterijas 10 įmonių.Įvyko tai kas turėjo įvykti-gydytojai kategoriškai nebeleidžia dirbti tokiu darbo krūvių ir aš 2006m.birželio mėnesį pakeičiau darbą.Išėjau iš privataus sektoriaus į biudžetinę įstaigą dirbti buhalterę už beveik minimalią algą.Jau keturi metai mes esame gilioje finansinėje krizėje.Ir aš negaliu suprasti : kur neteisingai pasielgiau.Ar kad tekėjau be meilės ir nemyliu jo ? Ar blogu laiku keičiau darbą? Viskas grįžta bumerangu,taip sakydavo mano močiūtė.Todėl ir darydavau vien tik gerus darbus: neturi senolė prie kasos susimokėti už pirkinius-aš moku už ją.Mano sesuo augina tris dukras-aš padedu jai -vežu į gamtą,perku rūbus bei kanc.prekes,lankau ligoninėje,vedu į teatrą.Metamas žmogus iš pareigų darbe - einu pas generalinį direktorių ir išprašau ,kad neišmestų.Reikia žmonėms darbo - visi kreipdavosi į mane.Draugės konfliktuoja darbe,namuose, vėl visi kreipiasi į mane.Išsprendžiu problemas visiems gerai - išskyrus mane. Padėti žmonėms man labai gera.Kai matai ,kad žmogus šypsosi ,laimingas,bučiuoja iš padėkos rankas (prekybos centre senutė), supranti kad esi reikalingas.O kas padės man.??? Jei visose ezoterinėse knygose rašome,jog gerumas grižta per kitus asmenis.Tai ,kodėl jis aplenkia mane? Kur mano klaida? Keisti profesiją ar vyrą? Jei atsakysite- Dėkoju Jums. Jei- NE.Matyt mano situacija banali. Dėkinga Jums ,jog aplamai esate VISATOJE.Pagarbiai, Aina
Atsakymas (2010-03-31)

906

Laba diena. Siuo metu labai prireike Jusu patarimo mano mamai :) Po treju metu mama iseina i pensija. Tuomet turetu galimybe isvykti i Amerika padirbeti: globoti senelius arba saugoti mazus vaikus. Ar vertetu isejus i pensija jai ten vykti ir, jei taip, kuri darba geriau pasirinkti? Aciu Jums labai uz pagalba... :) Ingrida
Atsakymas (2010-03-30)

905

Sveiki, Saule. Ruosiames vestuvems, svarbiausiam gyvenimo ivyliui.Mudu esame skirtingi, bet as apsisprendziau ir tvirtai esu pasiruosusi iveikti visus skirtumus ir sunkumus. Bet taip neatrodo tarologei, pas kuria buvau. Sakykite, ar zmogaus valia gali iveikti kliutis ir palenkti i savo puse kortu nusakyta likima, ypatingai, kai ji glimai zinau? Dekoju. Jei situacija nuspresite pritaikyti ir musmj, tai musu duomenys:Agota
Atsakymas (2010-03-29)

904

Siuo metu esu visiskai pasimetusi... :( Dabar auginu dukrele (2.5m.). Kad neuzsibutti ilgai namuose ir neprarasti profesiniu ziniu, labai norejau is karto susilaukti antro vaikelio. Deja...nesekmingai (jau du nesivystantys ir visiskai neaiskios ateities perspektyvos). Susilaukusi pirmos dukreles mes persikeleme gyventi i kita miesta ir cia planavome apsistoti visam, susirasti nauja darba arba persivesti toje pacioje darbovieteje i kita filiala. Bet krize pakeite visus planus... Antro vaikelio nepavyko susilaukti, o dabartine darbo vieta liko kitame mieste, o ir ji labai neaiski, ar neatleis tik grizus po vaiko prieziuros atostogu :( Pervesti mane i kita filiala taip pat nesutiko, nera darbo vietu. Finansine siuacija seimoje darosi labai sunki. Gal galetumete patarti kaip pasielgti: ar viska cia paliekant grizti i ta miesta, kur liko senoji darbo vieta, ar likti ten kur dabar gyvename ir cia ieskotis naujos darbo vietos, o gal nenuleisti ranku i toliau tiketis susilaukti antro vaikelio, kurio labai labai noriu? Nezinau ar aiskiai isdesciau mintis, bet gal nors kiek suprasite mano pasimetima ir padesite susigaudyti dabartineje situacijoje... Labai labai reikia Jusu patarimo... :( Ingrida
Atsakymas (2010-03-28)

903

Laba diena, Saulute. Tikiuosi nesupyksit už familiarumą. Vis pasiskaitau straipsnius ir atsakymus, jie pakrauna tokia energija, tokiu noru gyventi, keisti savo likimą, pasirinkti tinkamus kelius. Norėčiau paklausti štai ko. Pasiskaitinėju forumus, kur moterys kalbasi apie astrologija ir dažnai viena kitai siūlo nemokamą horoskopą Saros Frederer svetainėje. Moterys guodėsi,kad jos asiųstas horoskopas nė iš tolo nepriminė astrologinių prognozių, o tik buvo burtininkės ar aiškeregės frazių kratinys, maždaug tokio pobūdžio, kad jei kreipsis jau mokamai į ją, tai viskas eisis kaip sviestu patepta, jei ne, tai bus blogai ir praleisti visi šansai. Man irgi tap nutiko, tik aš į tai žiūrėjau kaip į žaidimą. Ką manote apie šią ir panašias svetaines? gal reikėtų jų vengti? Ir dar vienas klausimas. Astrologai dažnai pažymi, kad jie ne aiškeregiai, kad jie tik nurodo tam tikrus svarbius momentus, kai žmogui reikia pasirinkti ir būtent nuo pasirinkimo priklausys tolimesnis jų gyvenimas ir likimas. Na čia kaip sakoma-esame patys savo likimo kalviai. Tai vadinasi žvaigždes galime permaldauti, net jei jos mums paruošusios nelabai malonių staigmenų?.Bet kaip žmogui žinoti tuos likimo vingius, kai jam reikia rinktis? Juk šalia nuolat nėra astrologo, kuris patartų ar įspėtų, o sudarinėti kasmet savo asmeninį horoskopą ne kiekvienas išgali. O gal yra galimybė sudaryti tokį horoskopą bent jau kokiai dešimčiai metų ir žmogus žinotų, kad tada ir tada jam teks rinktis, ar atkreipti ypatingą dėmesį kokioje nors sferoje-svekata, meilė, darbas, mokslas, fnansai ir pan. Bus malonu, jei atsakysit, gal ir kitoms skaitytojoms bus naudinga. Jei neatsakysit, vadinasi, klausimas nebuvo vertas dėmesio. Ačiū
Atsakymas (2010-03-26)

902

labas,labai norėčiau gauti jusų patarimo,šiuo metu esu pasimetusi ir nežinau ka toliau dariti.Pragyvenome su vyru 14 metų.Susilaukeme 2 vaikučių ,vienam 10 metų,o kitas dar kudikelis.Kaip gime vaikelis vyras mane paliko,isejo pas kita prieš 5 mėn. Kaip ir susitaikiau su tuo kad praradau ji,kad reikia pradėti toliau gyventi ir rupintis vaikučiais.Bet kaip atvačiuoja jis pas vaikus ir pradeda man šneketi; supratau kad klaida padariau ,kad su tavim buvau laimingesnis ir taip t...Bet kaip pasakau jam kad grištu į šeimą ,vis reikalauja kad dočiau jam laiko,mat negali jos palikti kadangi gyvena su tėvais ir jam nepatogu prieš juos.Bet nežinau ar verta jo tiketi, kaip tiek kartų yra melaves.Norėčiau sužinoti ka sako man žvaigždės ar verta atleisti ir tikėti jo.Babai ačiū as gimiau Neringa
Atsakymas (2010-03-24)

901

Mela Saule, rasau jums, nes laukiu pagalbos ir palaikymo, noreciau atkreipti kitu zmoniu demesi i tai, koks vadovu poziuris i darbuotojus. Pati pajutau kaip darbdavys bendraudamas su darbuotoju vadovaujasi principu ,,as protingas, o tu kvailys" Padetis tokia, kad "Metu bendroves" titulo siekianti saugos bendrove "G4S" drastiskai nutrauke kolektyvine sutarti, atleido profsajungos narius, pablogino darbuotoju darbo salygas, ispejimai darbuotojams surasomi uz menkiausius pazeidimus, darbo grafikai sudaromi pazeidziant darbo kodeksa. As esu darb.auginanti vaika iki 3m.(siuo metu mano dukrytei nei 1,5m. nera) mano teises nuolat pazeidziamos, dirbu kaip visi, kartais net daugiau, nuolat esu pastatoma dirbti poilsio ir svenciu dienomis. Mandagiai su tiesioginiu vadovu susikalbet nebeimanoma, prasymus ir nesutikimus rasau rastu, nes zodziu prasant net nereaguoja. kreipiausi i darbo inspekcija, imoneje bus atliekamas patikrinimas. vadovas be uzuolanku pareiske, kad mane bandys atleisti uz pazeidimus...va, sitaip valdzia susidoroja su savo teisiu ieskanciais dabuotojais! Esu viena, mazai kas mane palaiko, kaip butu gerai sulaukti kitu darbuotoju palaikymo ir noro kovoti uz savo teises. galvoju kreiptis i teisma, nes siuo atveju vienas lauke - ne karys! Noreciau suzinoti ar sulauksiu nors kokio palaikymo? Ar verta, ar bus nors kokios naudos, jei kreipsiuos i teisma? Labai bijau nukenteti finansiskai. Busiu labai dekinga, jei atsakysite. L.
Atsakymas (2010-03-24)

900

Ačiū Jums, Saule, už atsakytus klausimus ir patarimus. Gerbiu juos. Mano sveikata kelia man nerimą, gąsdina net mane. Gal žvaigždės man nori kažką pasakyti? Gal tas mano nerimas tikrai ne be pagrindo? Nors trumpo atsakymo norėčiau sulaukti. Ačiū Jums, kad esat šalia. Gintarė
Atsakymas (2010-03-19)

899

Saule, skirtingai nei daugelis čia rašančių, Jūsų puslapį atsiverčiau šiandien pirmą kartą. Neatsitiktinai. Vienas artimas žmogus pakuždėjo, kad esate nuostabi :) Paskaitinėjusi klausimų-atsakymų skiltį tuo galėjau įsitikinti. Sužavėjo Jūsų paprasti, aiškūs, be jokių “vyniojimų į vatą” atsakymai. Norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę ir apie savo situaciją, kuri jau ilgą laiką niekaip nėra sprendžiama... Tiesiog pati nerandu išeities taškų, o kur kreiptis pagalbos taip pat nebežinau... Reikalas liečia regis taip nuvalkiotą meilės-nemeilės klausimą, santykius, šeimą ir pan. Esu ištekėjusi jau daugiau nei...metus. Ištekėjau gana jauna, tiesiai iš tėvų namų iškeliavau gyventi kartu su vyru. Dabar kyla abejonės, ar net vestuvių dieną buvau tikra tuo, ką dariau… Esminis nuolat manęs nepaliekantis klausimas – ar mūsų šeima yra tai, ko aš noriu, apie ką svajojau? Jau daugiau nei kelis metus jaučiuosi pasimetusi, pati nebežinau ko noriu, kartas nuo karto nugrimztu į visišką duobę, ir tada susakau savo vyrui viską, kaip yra… Kad nemyliu, kad ne apie tokius santykius svajojau visą gyvenimą, kad nenoriu suaugti ir nusiimti rožinių akinių, o noriu, kad “širdelė drebėtų” būnant šalia savo antros pusės. Jis, tuo tarpu, ramina mane, kad visi išgyvena pakilimų ir nuopolių, kad reikia stengtis vardan santykių, kad jis labiau kreips dėmesį į tai, kaip aš jaučiuosi ir pan. Ir tai mane vėl suglumina – “juk regis nėra daugiau vyrų, kurie taip viską priimtų”... Ir vis dėlto, viduje sumaištis didėja ir tai, kaip jaučiuosi, pamato vis daugiau žmonių. Pykstu ant savęs, kad žeminu savo vyrą, kuris to tikrai nenusipelnė. Gyvename darniai, gražiai, tačiau pasigendu aistros visomis prasmėmis, esu įvardinusi sau (ir jam) kad „turiu nuostabų supratingą kambarioką“. Jaučiu tam žmogui prieraišumą ir begales kitų šiltų jausmų, ypatingai vertinu jo supratingumą ir atsidavimą man, tačiau tuo pačiu suprantu, kad to turbūt neužtenka tokiai partnerystei, kokios aš norėčiau. Atrodo po tokių pareiškimų natūralus klausimas, kodėl iki šiol esame kartu? Nes jaučiuosi įsipareigojusi ir manau pasielgčiau bjauriai palikdama jį (beja, jis dešimtmečiu vyresnis už mane ir nėra labai lengvai susibendraujantis), taip pat jaučiuosi įsipareigojusi ir visai mūsų socialinei aplinkai, pradedant tėvais, kurių smerkimą sunkiai atlaikyčiau... Man pačiai skyrybos taip pat nėra išeitis, apie kurią svajojau nuo vaikystės ir kuria norėčiau kam nors pasigirti... Taip pat dažnai kyla labai baisus jausmas, kad gal aš apskritai nemoku mylėti... (Tokias abejones sukelia visa mano patirtis santykiuose - savo gyvenime po tam tikro laiko atstūmiau visus mane mylėjusius ir mylėtus žmones. Beveik 10 metų mano širdį šildė prisiminimas apie pirmąją meilę (kurios, beja, taip pat pati atsisakiau), tačiau prieš pusmetį buvome susitikę ir supratau, kad visus tuos metus pati kursčiau savyje tuos šiltus jausmus.) Mintimis ir jausmais dažnai metuosi į visiškus kraštutinumus - nusprendžiu, kad mūsų šeimai trūksta vaikelio, ir tada viskas būtų puiku (esu tikra, kad jis būtų nuostabus tėvas), arba nuklystu į apmąstymus, kas būtų, jei vis dėlto į mano širdį pasibelstų tikras jausmas... Dar neapleidžianti mintis yra, kad iš baimės priimti sprendimus ir juos nukeldama, sukursiu tokią situaciją, kad po 20 bendro gyvenimo metų apkaltinsiu jį, kad sugadino man gyvenimą (šią baimę taip pat esu jam išsakiusi). Beja, gal prieš ... metus prasidėjo tam tikros mano sveikatos problemos, kurios pastaruoju metu labai ūmėja. Kadangi tikiu, kad mūsų mintys ir kūnas yra glaudžiai susiję, manau kad man viduje reikia rasti atsakymus ir nuraminti savo mintis. Tikiu, kad gal tai padėtų ir kūnui. Taigi, norėčiau Jūsų nuomonės apie mūsų šeimą. Ar tikrai viskas būtų geriau, jei į mūsų santykius visomis jėgomis stengčiausi žvelgti suaugusiojo akimis, pamiršdama vaikiškus paistalus? Algirda
Atsakymas (2010-03-18)

898

Ačiū Jums, miela Saule, už šią svetainę – ją visada pasilieku “kavos pertraukėlės” pabaigai, kaip desertą :) Kartais net pasijuntu lyg kokio virtualaus klubo, kuriame susitinka žmonės, pasiilgę švaresnio, išmintingesnio ir tiesiog geresnio požiūrio į pasaulį, dalyve. Net ir pavadinimą mintyse tam klubui prilipinau – “Kava su Saule” :)Jei nuspręsit atsakyti į mano klausimą, perduodu linkejimus visiems šio klubo nariams. O mano klausimas būtų toks – ar Jūs, žmogaus horoskope įžvelgusi artėjančią nelaimę ar šiaip neteisingą keliuką ir dėl to jį perspėjusi, nesuabejojate? O gal žmogui vertėtų šią gyvenimo pamoką išmokti pačiam? Aš pati, peržvelgusi savo gyvenimą, kaip nebūtų keista, pačių juodžiausių akimirkų atsisakyti nenorėčiau… Labai didelių bėdų gal ir nebuvo, bet nuoskaudos ir pykčio ašarą ne vieną nubraukiau, ir “svarstykliškų” abejonių pelkėje mėnesiais plūduriuodavau, ir dėl kvailų klaidų pirštus grauždavau… :) Bet, kuo giliau panirdavau, tuo paskui daugiau jėgų iškilti būdavo – nusispjauti į kvailus kompleksus, nutraukti nemielus santykius, pasidžiaugti paprastutėmis smulkmenomis, nuoširdžiau pasikalbėti su vaikais ir t.t. Nors kai pagalvoju, kiek galbūt buvo galima nuveikti… Kažkada esu dirbusi mokykloje – ir jau pirmomis savaitėmis buvau tiesiog sugniuždyta biurokratinio absurdo ir tiesiog totalios nemeilės vaikams. Ech, būčiau tada paskaičiusi dabartines Jūsų mintis, gal būčiau radusi jėgų pasilikti mokykloje (jaučiu, kad galėjau būti gera mokytoja. Auginu du vaikus – kuriais labai džiaugiuosi ir tikiuosi nepridariusi skaudžių auklėjimo klaidų). Nors esu pastebėjusi, kad žmogus išgirsta tik tai, ką pasiruošęs išgirsti… O gal žmonės todėl ir klausia Jūsų patarimo, kad viduje jau būna pasiruošęs išgirsti būtent tokį atsakymą? Gal ir aš jau pasiruošusi gauti atsakymą į klausimą – ar verta man, jau ne pirmos jaunystės moteriškei, dar stoti mokytis psichologijos – ar rasiu ten tos išminties, kuria galėčiau pasidalinti su pasauliu? (Skamba labai jau pompastiškai, bet iš tiesų laimingiausias jautiesi ne gaudamas, o atiduodamas :) Tai jaučiasi ir iš Jūsų :)) Su nuoširdžia pagarba ir baltu pavydu, Asta,
Atsakymas (2010-03-17)

897

Sveika, Saule! Ačiū Jums už šį puslapį, užeinu beveik kas savaitę ir dažniausiai dėl to, kad imponuoja Jūsų gilios ir tiesiai išdėstomos mintys. Žinot, paskaitau, ir, atrodo, kažkas pravalo smegenėles paprastu, nuoširdžiu širdies balsu. Nusprendžiau Jums parašyti, nes esu visiškai susipainiojusi ir užsikuitusi meilės, partnerystės situacijoj. Atrodo, kapstausi po balą ir jau nieko aplinkui nebematau, klimpstu į kažką šilto, minkšto ir imu pamiršti savo pagrindinius gyvenimo tikslus, esminį kelią. Galbūt Jūs galėtumėte pažvelgti objektyviai, iš šalies ir "trenkti man per galvą" tikslia įžvalga?:) Nes, atrodo, jau prarandu valią ir sveiką protą. O klausimas būtų apie laisvę partnerystėje. Kaip to išmokti? Kaip mylėti neprisirišant? Ar tai - aukštasis pilotažas? Su šia tema susiduriu pirmą kartą ir nebežinau ką daryt. Abu esam menininkai, suvedė kūrybinis bendras projektas. Iš karto pajutom stiprų ryšį. Labai greit abiems pasirodė, kad esam skirti viens kitam, norim kurti šeimą, suprantam viens kitą iš pusės žodžio.Neįmanomas artumas. Kažkokia sielų giminystė. Abu jaučiam begalinį mūsų poros potencialą, perspektyvą. Dabar jau ir gyvenam kartu - o tai ir lengva, ir sunku. Sutariam puikiai, tik kartais ima atrodyt, kad mes per daug prisirišę viens prie kito. Kaip šuneliai. Emocijų - kalnai. Tai slegia, dusina, kyla konfliktai tiesiog lygioj vietoj, nes principiniai abu esam pakankamai laisvos asmenybės, kurioms reikia ir asmeninės erdvės. Imam blaškytis, vis atsiduriam ant skyrybų ribos, bet kai viską išsiaiškinam, suprantam, kad negalim viens be kito. Siaubas, tokią priklausomybę nuo kito žmogaus išgyvenu pirmą kartą. Negaliu priimti jokių sprendimų - ar būti kartu, ar ne. Kartais atrodo, kad susipainiojom santykiuose ir susitikom ne tam, kad kurtume šeimą. Tačiau, kažkas stipriai laiko drauge būtent tokiuose santykiuose - vyro ir moters. Giluminiai tarp mudviejų - labai stiprūs jausmai, tiesiog jūra, o išoriškai trukdo įvairiausi stereotipai, partnerio keistenybės, kurias sunku priimti ir suprasti. Per šį buvimą kartu jau tiek perlaužiau save, taip apkarpiau savo išsipūtusį ego! Atrodo, bręstu šalia to žmogaus, keičiuosi, transformuojuosi. Ir tai vyksta taip skausmingai, uf! Žinau ( kalbėjomės ), su juo vyksta tas pats. Paskutinio konflikto metu ir apibrėžiau mūsų problemą - laisvės trūkumas. Oro trūkumas tarp mudviejų. Esam tiesiog įsisiurbę viens į kitą, kaip maži vaikai, nors išoriškai tikrai leidžiam viens kitam daug, nevaržom, skatinam darbams, kūrybai, bendravimui ir t.t. Ar tai - kelias į santuoką,šeimą? Ar yra perspektyva? Ar turim šansų kaip nors išspręsti šią problemą ar neverta? Ar turi praeiti dar šiek tiek laiko, kol pagaliau susivoksim kas esam viens kitam ir dėl ko? Mane kartais suima noras bėgti bėgti tolyn nuo to žmogaus ( tą ir buvau padariusi sausio mėnesį ), bet paskui vėl kažkas sugrąžina, kažkokia nuojauta ar žinojimas, kad turim būti drauge, ir ilgai turim būti, kad tiesiog taip reikia, kad išsiskirti neįmanoma, nes visvien būsim sujungti vienaip ar kitaip. Tas fatališkumas erzina,jo labai daug mūsų santykyje.Tai trukdo priimti sprendimus į vieną ar į kitą pusę ( konkrečiai - dėl santuokos ). Turbūt, rašau chaotiškai, bet taip ir jaučiuosi daugiau nei pusę metų. Taip ir norisi, kad sveikas žvilgsnis, požiūris iš šalies atvertų situacijos esmę. Iš anksto dėkoju Jums, Saule, jei atsakysit. Gražaus Jums pavasario, atgimimo dvasiai, naujų atradimų, impulsų ir įkvėpimų! Su pagarba, Ana Sveika, Saule! Ačiū Jums už šį puslapį, užeinu beveik kas savaitę ir dažniausiai dėl to, kad imponuoja Jūsų gilios ir tiesiai išdėstomos mintys. Žinot, paskaitau, ir, atrodo, kažkas pravalo smegenėles paprastu, nuoširdžiu širdies balsu. Nusprendžiau Jums parašyti, nes esu visiškai susipainiojusi ir užsikuitusi meilės, partnerystės situacijoj. Atrodo, kapstausi po balą ir jau nieko aplinkui nebematau, klimpstu į kažką šilto, minkšto ir imu pamiršti savo pagrindinius gyvenimo tikslus, esminį kelią. Galbūt Jūs galėtumėte pažvelgti objektyviai, iš šalies ir "trenkti man per galvą" tikslia įžvalga?:) Nes, atrodo, jau prarandu valią ir sveiką protą. O klausimas būtų apie laisvę partnerystėje. Kaip to išmokti? Kaip mylėti neprisirišant? Ar tai - aukštasis pilotažas? Su šia tema susiduriu pirmą kartą ir nebežinau ką daryt. Prieš aštuonis mėnesius užsimezgė meilės santykiai, suvedė kūrybinis bendras projektas. Iš karto pajutom stiprų ryšį. Labai greit abiems pasirodė, kad esam skirti vienas kitam, norim kurti šeimą, suprantam vienas kitą iš pusės žodžio.Neįmanomas artumas. Kažkokia sielų giminystė. Abu jaučiam begalinį mūsų poros potencialą, perspektyvą. Dabar jau ir gyvenam kartu - o tai ir lengva, ir sunku. Sutariam puikiai, tik kartais ima atrodyt, kad mes per daug prisirišę viens prie kito. Kaip šuneliai. Emocijų - kalnai. Tai slegia, dusina, kyla konfliktai tiesiog lygioj vietoj, nes principiniai abu esam pakankamai laisvos asmenybės, kurioms reikia ir asmeninės erdvės. Imam blaškytis, vis atsiduriam ant skyrybų ribos, bet kai viską išsiaiškinam, suprantam, kad negalim viens be kito. Siaubas, tokią priklausomybę nuo kito žmogaus išgyvenu pirmą kartą. Negaliu priimti jokių sprendimų - ar būti kartu, ar ne. Kartais atrodo, kad susipainiojom santykiuose ir susitikom ne tam, kad kurtume šeimą. Tačiau, kažkas stipriai laiko drauge būtent tokiuose santykiuose - vyro ir moters. Giluminiai tarp mudviejų - labai stiprūs jausmai, tiesiog jūra, o išoriškai trukdo įvairiausi stereotipai, partnerio keistenybės, kurias sunku priimti ir suprasti. Per šį buvimą kartu jau tiek perlaužiau save, taip apkarpiau savo išsipūtusį ego! Atrodo, bręstu šalia to žmogaus, keičiuosi, transformuojuosi. Ir tai vyksta taip skausmingai, uf! Žinau ( kalbėjomės ), su juo vyksta tas pats. Paskutinio konflikto metu ir apibrėžiau mūsų problemą - laisvės trūkumas. Oro trūkumas tarp mudviejų. Esam tiesiog įsisiurbę viens į kitą, kaip maži vaikai, nors išoriškai tikrai leidžiam viens kitam daug, nevaržom, skatinam darbams, kūrybai, bendravimui ir t.t. Ar tai - kelias į santuoką,šeimą? Ar yra perspektyva? Ar turim šansų kaip nors išspręsti šią problemą ar neverta? Ar turi praeiti dar šiek tiek laiko, kol pagaliau susivoksim kas esam viens kitam ir dėl ko? Mane kartais suima noras bėgti bėgti tolyn nuo to žmogaus ( tą ir buvau padariusi sausio mėnesį ), bet paskui vėl kažkas sugrąžina, kažkokia nuojauta ar žinojimas, kad turim būti drauge, ir ilgai turim būti, kad tiesiog taip reikia, kad išsiskirti neįmanoma, nes visvien būsim sujungti vienaip ar kitaip. Tas fatališkumas erzina,jo labai daug mūsų santykyje.Tai trukdo priimti sprendimus į vieną ar į kitą pusę ( konkrečiai - dėl santuokos ). Turbūt, rašau chaotiškai, bet taip ir jaučiuosi daugiau nei pusę metų. Taip ir norisi, kad sveikas žvilgsnis, požiūris iš šalies atvertų situacijos esmę. Iš anksto dėkoju Jums, Saule, jei atsakysit. Gražaus Jums pavasario, atgimimo dvasiai, naujų atradimų, impulsų ir įkvėpimų! Su pagarba, Ana
Atsakymas (2010-03-17)

896

Saule, esu nauja Jūsų gerbėja. Skaitau iš eilės klausimus - atsakymus ir hipnotizuojuosi. Kai kurias mintis net nusikopinu į wordą. Kad vėliau perskaityčiau. Ir kitiems parodyčiau. Aš kaip psichologė esu visai ne standartinė ir visai pakvaišusi. Man norisi derinti vieną išmintį su kita, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinama. Kažkoks malonus smegenims žaidimas gaunasi. Ačiū Jums. Ypač prajuokina Jūsų jumoras. Taigi šioje sau naujoje veikloje visai smagiai pasimiršta kai kurie nemalonūs dalykai iš realybės. Bet ne apie tai noriu klausti. Turiu keistą klausimą. Bet gal ir kitiems panašiai yra nutikę? Kai laukiausi, pajutau didesnę trauką viskam, kas susiję su rusų kalba: muzikai, tekstui, žmogui. Ne vieną kartą teko vesti seminarą Visagine, kur žmonės yra ne vietiniai Lietuvos rusai. Sunku apsakyti jausmą, kuris persismelkė per visą kūną. Atrodo, kad visoje auditorijoje tvyro kažkoks intelektualus kaifas. Kai kalbėjau rusiškai, smegenys tiesiog sproginėjo, mat senokai to nedariau. Auditorija ir aš likome patenkinti. Manęs laukė dar ir dar. Besilaukdama kaip ištroškusi vandens klausydavausi rusiškų romansų, kurie nerealiai virpino sielą. Dabar su sūnum klausomės rusiškos muzikos. Intelektualios. Dainuojantys bardai yapč prie dūšios. Rusų kalba man tiesiog naujas meilės objektas. Darbe, individualių konsultacijų metu, susiduriu taip pat su klientais iš Visagino. Nežinau, kas vyksta, bet mentalitetas tų žmonių užburia. Nesvarbu, kad jie prarado vairuotojo pažymėjimus dėl pažeidimo (todėl ir konsultuoju). Jie kažkokie kitokie nei mūsų vyrai. Visa galva aukščiau. Atsigaunu su jais pabendravusi. Kai buvau Visagino vaikų kūrybos namuose, man mokytojai pristatinėjo savo veiklas, pamaniau: va čia mokytis vešiu savo sūnų :) Ar gali būti, kad toks neabejingumas rusų tautai neatsitiktinis? O gal reikia kažką daryti su rusų kalba, gal kažką atrasiu sau, savo vaikui? Lietuvos rusai jokių cheminių reakcijų mano asmenybei nesukelia arba dar nepatyriau to :) Žiūrėdama per TV kas?kur?kada? tiesiog mėgaudavausi stebėdama intelektualius žmones, jų bendravimą. Sugedus antenai žiauriai to pasigendu. Būtų labai įdomu sužinoti apie tokias "traukas". Iš anksto dėkoju. Ramunė
Atsakymas (2010-03-07)

895

Miela Saule, labai norėčiau, kad rastumėte truputį laiko mano situacijai, kuri pažvelgus gal ir banali, bet.. Prieš penkerius metus sutikau savo svajonių vyrą, bet paaiškėjo, kad jis vedęs, gyvename skirtinguose miestuose. Susipažinau su juo, kai griuvo mano santuoka. Dabar bendravimo schema tokia: mes pastoviai bendravome, aš labai jį myliu, norėčiau auginti jo vaikus, jis sako: labai stipriai myliu tave, bet myliu ir savo žmoną, dabar negaliu aš tavęs padaryti laimingos, žinai, kad dabar aš tau beviltiškas, bet niekas nežino, kaip gyvenime gali būti toliau... kartais norisi tikėti, kad myli, nes matau, kad pergyvena iki ašarų, verkiam abu, padeda man kuo gali, bet vis tiek grįžta pas žmoną...o aš negaliu patikėti jo meile, juk jeigu myli, tai nori būti su tuo, ką myli, dalintis savo gyvenimu... daug kartų bandžiau nutraukti draugystę, bet vis tiek \"sulipdavome\" prie vienas kito....o dabar aš nebegaliu be jo, o su juo šitaip irgi nebegaliu... matau, kad jam irgi sunku... Norėčiau paklausti, ar yra bent kokios galimybės, kad aš jo sulauksiu, būsim kartu? Labai dėkoju. Migle
Atsakymas (2010-03-07)

894

Gerb. Saule, aciu labai uz Jusu atsakymus. nezinau ar sis aktualus, bet esu bedarbe uzsieny ir matau kad mano kelias priejo du vartus. uz desiniu vartu manes laukia jau garantuotas darbas kavineje. kairej - galimybe dirbti papuosalu parduotuveje (labai noreciau),bet tai dar procese ir nera galutinai aisku, nors yra nemazu vilciu.. I kuriuos belstis? :) labai traukia i kaire. bet baisoka likt su tuscia gelda. s.p.
Atsakymas (2010-03-07)

893

Norėčiau paklausti ar mano ir mano draugės ženklai suderinami. Aš jautis ( gim...00val 00min) , ji svarstyklės ( gim) . Ar gali būti, jog mes esame nesuderinami, ar čia patirties su panelėmis stoka? (Mūsų poroje dažnai nėra darnos, harmonijos, pykčiai ir nepasitikėjimas) Paulius
Atsakymas (2010-03-06)

892

nesu labai religinga, bet jau senai pastebejau, kad kai per malda kreipiuosi i Dieva su prasymu, tai mano prasymas visad issipildo, kartais netgi zaibisku greiciu. yra buve net ir 10 min begyje. idomu butu suzinot ar mano zvaigzdes tai irgi parodo. gal tiesiog mintimis imanoma prisaukti tam tikrus ivykius jei labai nori..? Sandra
Atsakymas (2010-03-06)

891

Šiemet baigiu istorijos pedagogikos specialybę ir pardėjau abejoti, kad galiu būti mokytoja. Mąstau bandyti ieškotis darbo turizmo srityje, gal studijuoti magistrą arba darbą švietimo srityje. Prašau Jūsų patarimo ar man tinka ši sritis.
Atsakymas (2010-03-06)

890

Esu kryskelėje,mano šeima jau pora metų išgyvena krizę.Kartais man atrodo,kad tai jau galas,kad mūsų keliai turi skirtis.Tuokėmės iš meilės,bet nuo pat pradzių santykiai turėjo daug aštrių kampų,o išgyvent tuos 16metų padėjo nuolatinės ir nuoširdzios abiejų pastangos.Taip ir būtų tekėjęs gyvenimas,bet pas mane atsirado kitas,pas jį-kita.Žinau,kad tie žmonės turėjo ateit į mūsų gyvenimą,tik kažkaip nesijaučiu gavusi pamoką..Žinau,kad turiu gerą vyrą,bet su juo aš nesu pati savimi,žinot,toks iškastruotas liūtukas:)) Bandom remontuot tą savo šeimyninį vežimą,bet tempiam kiekvienas i savo pusę ir iš duobės niekaip neišbrendam..Saule,kaip Jums atrodo,ar tai juodas etapas,ar ištikro išsemti mūsų rezervai? Man reikia stimulo vienaip ar kitaip tvarkant gyvenimą,o šiuo metu plaukiu pasroviui bijodama privirt dar daugiau košės..Tikiuos galėsit pašviest nors mažytį takelį šioj painiavom.Dėkoju už Jūsų darbą, ,Sėkmės Jums!
Atsakymas (2010-03-06)

889

Gerb.astrologe Saule ,mano gyvenimo situacija labai keista.Mylių savo žmoną ir nenoriu jos prarasti.Man šitos moters labai reikia.Mūsų santuoka 19 metų. Du persileidimai . Taip ,kad vaikučių mes neturime.Žmona labai geras ir dvasingas žmogus.Rodos, viskas gerai iš išorės.Tačiau aš matau,jog viduje žmona kamuojasi ir kaltina mane visomis nelaimėmis .Ji daug kartų siūlė mums skirtis, o aš negaliu BE JOS. Atsakykite kodėl aš ją taip kankinu ir \"dusinu\' savo buvimu ir meilę.Ji dažnai kartoja jog mes astologiškai negalime būti kartu ,todėl ir visos bėdos tik nuo to. Jai paskutinius tris metus labai nesiseka .Išėjo iš darbo dėl sveikatos būklės ,o norimo darbo taip ir nesuranda.Norėčiau žinoti ar tikrai savo noru būti kartu su ją - aš jai kenkiu. Jus gerbiantis žmogus.Dėkoju už Jūsų gerumą ir šviesų mąstymą.Sėkmės Jums. Gvidas
Atsakymas (2010-03-06)

888

Tetis mire, kai man buvo 6 metai, mama mane augino viena, ir mire po tevo mirties praejus 30 metu, ta pati menesi kaip ir jisai. Neturiu nei broliu, nei seseru. Istekejusi esu – bet su vyru nesugyvenu. Turiu du vaikus. Dukryte ... pas ja raidos surtikimas, ir sunus – gimes pries 2 metus susirges cukralige. Abi vaiku ligos nepagydomos, padet man nera kam, mamos neturiu, (tik ji ir galetu mane suprasti). Kokia yra prasme mano gyvenimo? Kam reikejo gimti man, (mama po sunkaus gimdymo rimtai susirgo ir sirgo visa savo gyvenima), gimdyt nesveikus vaikus, kentet nemylima vyra? Ar imanoma tai pasiskinti kaip nors? Ar bus mano gyvenime saule? Jei atsakysit, busiu Jums labia dėkinga. Jelena
Atsakymas (2010-03-02)


Į klausimus atsakoma pasirinktinai, nereguliariai. Jau nebeatsakoma dėl psichologinių ar saviieškos, sveikatos problemų, Zodiako ženklų suderinamumo. Klausimų temos: moksleivių proforientavimas; abiturientų gyvenimo orientyrai ir asmeniniai gabumai; moksleivių santykiai su bendraamžiais, mokytojų santykiai su mokiniais, visuomenės globalios prognozės, visuotini mistiniai reiškiniai, turintys astrologines priežastis; antgamtiniai reiškiniai ir nepaaiškinami psichikos bei elgesio fenomenai; dvasiniai ieškojimai, Dievų ir religijų pasirinkimų, vertybės ir pan.

Klauskite:
Jūsų vardas
El. paštas
Jūsų klausimas

Jūsų ar žmogaus, dėl kurio klausiate gimimo data ir laikas:

metai mėnuo diena

valanda minutės

Gimimo miestas:

Įveskite simbolius, iš žemiau esančio paveikslėlio
 
     This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net)
 

<< Atgal