Nauji meilės archetipai Vandenio eroje, arba Meilės lašų galiojimo laikas baigėsi
Skiriama Lilit žurnalo buhalterijos moterims, kurios nesuprato apie ką šis tekstas. Dėl to jis buvo atmestas ir nepublikuotas spaudoje.
Vaikystė.... Prieš kiek šviesmečių ji lietaus lašais barbeno į vasariškos verandos langus? Prisiminimų greitkeliuose mano geltonos kasos švytruoja kažkur tarp Kristaus gimimo ir Sniečkaus laidotuvių šou. Stangriai supintos, išskalautos dar nerūgštinio lietaus vandeny ir natūralios linų spalvos. Kaip ir pirmieji mergaitiški jausmai .... Šiuolaikine kalba, jie - viso labo ekologiškas, pilotinis, dar šviežių hormonų produktas. Kuo mano širdies skauduliai yra išskirtiniai ar kitoniški ilgoje giminės moterų įsimylėjimų estafetėje? Kaip astrologė atseku, , jog mano romantiškos patirtys yra pereinamoji, jungiamoji grandis tarp dviejų skirtingų meilės formų - Vėžio ir Dvynių, tarp meilės alchemijos ir meilės algebros.
Garsaus šveicarų analitiko K.G.Jungo archetipus, būdingus kolektyvinei pasąmonei, . astrologai kildina iš 12-kos ženklų Zodiako sistemos. Yra versijų, jog Zodiako ratas yra užprogramuotas kolektyvinėje pasąmonėje, juk didžioji smegenų dalis iki šiol neištirta. Vėžio meilės romanų herojų archetipai – Jausminga romantikė, Paslaptinga moteris, Šiltoji širdis,Fatališka undinė, Erotikos hurmanė, Miegančioji gražuolė, Liūdna melancholikė, Mamos kopija, Infantili svajoklė, Tėvelių numylėtinė, Sentimentali atsiskyrėlė, Dvasinga matrona, Įstabioji dama, Geroji šeimos dvasia, Motina maitintoja, Vieniša mama, pasiaukojusi vaikams, Jausmų auka, Prieraiši tylenė, Kompleksuota namų šeimininkė, Emocionali įkyruolė ir dar daugybė kitokių subtilių būtybių su giliais jausmais..
Dvynių archetipuose jau nerasim vėžiškojo prieraišumo, liguistos priklausomybės nuo jausmų, instinktyvaus žūtbūtinio poreikio susilieti su mylimuoju kūnu ir siela. Dvynių mylimosios ir mylinčios širdys stipriau plaka greitesnių kvikstepo ritmu, būdingu naujiems archetipams: Moteris-paukšte, Jaunatviška panelė, Dalykiška spartuolė, Sportiška miestietė, Įdomi pašnekovė, Išmintinga patarėja, Gyvenimo mokytoja, Ironiška inteligentė, Amžina mįslė, Ištikima draugė, Permaininga vėjavaikė, Išradinga žavuolė, Patikli atviruolė, Draugiška kaimynė, Nuotykių mėgėja, Madinga šmaikštuolė, Irzli kritikė, Manekėnė su plevėsuojančiom rankom-sparnais, Greitaeigė keliautoja, Nenuspėjama veidmainė, Proto bokštas, Nuovoki mediatorė, Bekūnė manekenė, Bridžita Džons ar Amelija iš Monmartro...
Vėžio archetipai režisavo meilės melodramas kelis tūkstantmečius prieš Mileniumą. Greitaeigis ir dvilypis Dvynių spektaklių archetipas vyraus ateinančius kelis tūkstantmečius, astrologų pranašaujamoje Vandenio eroje. Joje jau į kūno ir sielos ligas bus nurašoma meilė-erotinė paslaptis ir burtų kerai, meilė- prisiminimų ašaros, meilė-mažos mergaitės sentimentų rinkinėlis, kuriame giliai giliai po išoriniu stiprybės kiautu slepiami prieraišumo ir pavydo priepuoliai, baimė dėl pastojimo, ilgesingas noras sukurti šeimą. Tik pageltusiuose anglų ar prancūzų romanų puslapiuose kaip istorinis liudijimas liesis bekraštės jausmų jūros. Jos įsibanguodavo vis stipriau sulig laiko tvinksniais, nors mylimojo jau pėdos ataušdavo jau pirmajame knygos skirsnyje .
Ateinančius kelis tūkstantmečius mylintieji kaups jausminę patirtį per meilę-draugystę ir sielų tapatumą, meilę- mįslę ir labirintą , meilę – žaidimą ir atgimimą, meilę – nesibaigiantį dialogą ir įdomų nuotykį, meilę – vertingą pamoką ir nuolatinį pažinimą nuplėšiant kaukes ir skaitant mylimojo vidinį pasaulį kaip fantastiškai intriguojantį bestselerį. Nematomas Kosminis cikliškumas dabar nepastebimai, bet kryptingai keičia meilę - pasinėrimą į meilę- svaiginantį skrydį į padanges, arčiau žvaigždžių su sielos dvyniu.
Promočiutės slėpė mylimuosius giliausiose širdies kertelėse, raudodavo draskomos jausmų ir alpėdavo, kone mirdavo iš meilės. Provaikaitės tapys nudailintą mylimojo atvaizdą ne širdyje, o minčių, lakios vaizduotės pasaulyje, painios draugystę su jausmais, kraustysis iš proto dėl begalės klaustukų – su kuriuo iš dviejų draugų įmanoma ilga kelionė per gyvenimo kopas? Į kieno artėjantį veidą norėsis žiūrėti kas rytą kaip į tiksliausią atspindį sielos veidrodyje?
Ooo... atėjo nauja SMS žinutė!Nuo nepažįstamo? Įdomu... Koks jis? Ar greit atsiųs nuotrauką per skyp‘ą? Kuo domisi? Kas mudviejų laukia – trumpas smagus flirtas? Gal jau krauti lagaminus kelionei drauge kalnus, mintinai nužiūrėtus per Travel kanaą? Tuojau pat apie jį pranešiu geriausiai draugei! Iš džiaugsmo strikinėju, sukuosi šokyje po kambarį. Tuoj jam perskambinsiu! Močiutė apalptų nuo tokio familiarumo: kur intriga? kur vilionės? kur moters paslapties skraistė? Prieškariniais (ir prieštvaniniais!)laikais padori mergina laukdavo vyro skambučio. Nagi, nejaugi? Jos atmintis slepia, jog tikrovėje metų metais laistydavo sūriu skysčiu pagalvę ir alindavo širdį.... Bet kažkada ateina laikas tarti „sudie!“ ex-mitams, ex-archetipams.
Močiutės nemačiau kaip moters. Persisukusios medvilninės kojinės, vilnonės skaros
dvelkė greičiau Turino drobulės antikvariatu, nei Damos su kamelijomis aromatais .Ją dievinau. Net minties nebuvo,kad jos širdyje galėjo rastis vietos kažkokiam paslaptingam gerbėjui . Retomis progomis išsitraukdavo buteliuką kvepalų „Krasnaja Moskva“. Jie nežadino vaizduotės.Trupančiuose aplankuose dūlėjo džiovintos gėlės, parudavę sąsiuvinio lapai su eilėmis apie pašėlusią juodaplaukę garbanę. Giminės puse lūpų minėjo, jog buvo poetų mūza, dėl jos žudėsi. Kam ji dovanojo širdį – liko neatskleista paslaptis. Su seneliu susipažino kurorte, atlydėjusi gydytis mamą. Senelis buvo vyriškai atkaklus, ir mama leido močiutei atsakyti į jo jausmus.
Kitos močiutės, iš tėvo pusės, istorija mažai kuo skiriasi. Atlydėjo gydytis mamą į Likėnus.Biuvetėje ši susidraugavo su kita garbinga mama, kurią atlydėjo doras sūnus. Paklūstančios tradicijoms mamos rado daug bendro ir vaikus suporavo. Giminės patyliukais dūsavo, jog močiutės širdis priklausė neturtingam muzikantui. Pašaliniai, nepašvęstieji, neįtarė, kas buvo jos dažnų depresijų priežastimi. Tokios istorijos – būdingos Vėžio archetipui, kuris siejamas su motinyste, slepiamais jausmais, šeimos įtaka, tradicijomis, baikštumu, praeities prisiminimais.
Liūdniau, kai tradicijų ir senų archetipų šleifas atsivelka į nūdieną. Inteligentiška mergina Elvyra atsitiktinai susipažįsta su verslininku. Jis – užimtas, skraido-plėšosi tarp keturių sostinių, neturi laisvadienių artimiau su kuo nors susipažinti. Po antro pasimatymo kviečia vakarienei pas save namo. Elvyros mama surenka ekstra tvarka šeimos tarybą : „Eiti ar neiti? Ar tai nežemina padorios merginos orumo? Ar ji išsaugos garbę? Kas bus, jei ji pastos?“ Galų gale paskelbia verdiktą : “Ne, mūsų giminės moterys nesileis žeminamos. Lai pirma užmauna žiedą.“Verslininkas - užimtas vaikinas , nesupranta intrigų ir, suprantama, nenori lįsti į moterų spąstus. Taigi moralistė mama ir toliau važinėja periodiškai su keturiasdešimmete dukra prie jūros. Vaikštinėja abi po Botanikos sodą su romantiškomis knygomis užantyje ir neatsistebi, kodėl nei vienas patrauklesnis vyriškis nė nežvilgteli jų pusėn , kodėl neprašo leidimo užkalbinti drovią ir mielą 38 metų dukrą.
Iki šiol bemiegė vartosi lovoje miela išsiskyrusi tetulė Sima , dviejų mažylių mama. Ji pirmąsyk viena atostogavo Turkijoje. Į Simą atkreipė dėmesį pusamžis turkas, viešbučio savininko giminaitis. Pasivaikščiojo abu mėnesienoje, padūsavo, gurkšnojo kas vakarą raudoną vyną. Po savaitės jaudulingų pasimatymų ji grįžo ir ėmė ilgesingai laukti, kada gi turkas paskambins ir pasipirš. Svajoja, kiek vaikučių jie susilauks Laukia jau pusmetį, kamuojasi, prarado apetitą, bet jam pirma neskambina, nes – nepadoru. Kaip jūros kriauklėje auga perlas - taip apauga fantazijomis tetulės iliuzinių jausmų Paslaptis, kuri nepramušamu kiautu atriboja patrauklią gydytoją nuo realių santykių su gyvu vyru. Su nauju Kitu, kuris yra pajėgus greit ištrinti iš atminties tuščias iliuzijas.
!3
Vėžio archetipai siejami ir su baigtimi, kapais,“ raudonomis sukniomis su juodais guzikais.“ Retro-stiliaus romanai vis dar turi ir tragiškesnių gaidų. Ak, jis vedė! Gyvenimas baigtas…Ak, pastojau, bet jis- nenaudėlis - neketina vesti, slapstosi! Ir su ašaromis, panikuodama, jausmų audros pagauta nelaimėlė tekina lekia - skandintis, gerti migdomuosius, mirkyti liūdesį vyne, raudoti susirietus į kamuoliuką po antklode, melancholiškai spoksoti į sieną.“Paskenduolė” – klasikinis Vėžio simbolikos pavyzdys. Ar įmanomi jo pasikartojimai? Nebent senamadiško auklėjimo atveju.
Sykį stovykloje įlėkėme po šokių į bendrąjį miegamąjį, įsilinksminusios keturios paauglės šokinėjome ant spyruoklinių lovų kaip ant batutų. Staiga kampinėje lovoje kažkas sukrutėjo, iš po antklodės pasirodė užverktas literatūros mokytojos veidas. O siaube, ant jos šokinėjau aukščiausiai….”Jūs.. jūs… karvės neraliuotos!”, - išstenėjo. Gležną, poetišką lituanistę gerbėm. Susigėdom, bet likom nežinioj - kas atsitiko? Viena iš laukinio siautulio ketvertuko atskleidė paslaptį:”Ji laukė mylimojo iš kariuomenės, o jis grįžo jau vedęs kitą. Iki šiol nepapamiršta ir sielvartauja.” Sielvartas ir nenutrūkstamas ilgesys ją pakirto Ji mirė jauna, nuo vėžio. Simboliška – nuo vėžio-ligos ir … nevalingai paklūsdama Vėžio archetipui , kuris sufleravo vienintėlį įmanomą nelaimingos meilės scenarijų.
Kitąsyk mama nusivedė mane, pradinukę, po pamokų į užsienio prekių parduotuvę ir rausdama parodė kvepalų buteliuką su paspalvinta juodbruvo seks-simbolio nuotrauka ant lipduko. Brendas „Saša“. Iki tol maniau, jog jam pozavo garsus vokiečių kaubojus Dinas Ridas...Nuščiuvusi išklausiau tragišką istoriją apie mamos sužadėtinį, diplomato sūnų, kuris tragiškai žuvo autokatastrofoje vestuvių išvakarėse. Palyginau su tėvu. Diplomatas pasirodė pranašesnis nebent galimybe pakeliauti valstybės lėšomis ir degustuoti egzotiškus vynus. Pavydėjau ir graudenausi dėl nepaveldėtų Sašos genų tol, kol absoliučiai identišką istoriją išgirdau naktinio traukinio kupė. Skyrėsi tik vardai ir vietovardžiai. Vietoj Sašos – vokečių karininkas Kurtas, karo audrų išskirtas su nuotaka Aldona . Kolektyvinį moteriškos pasąmonės mitą pasisriūbčiodama išrypavo strazdanota dzūkė, gaisrininko ir fermos melžėjos dukra Nijolė. Pasirodo, vokiečių atletas Kurtas, skambinęs fortepijonu Bachą, alpėjo dėl jos motinos.
Ne tik kūrybingos moterys, bet ir raštijos genijai, liaudies kūryba diegė amžininikų sąmoneje istorijas, kuriose drovi mergaitė-stirna ar dafnė iš girių glūdumos nuo mažens svajoja apie baltą princą,tausoja tyrą širdį, kol tolumoje suplazda raudonos Asol ar baltos Lohengrino burės.Tęsiniai būdavo įvairūs – ji nesulaukia ir išteka už kito, nemylimo, jis nedaplaukia, žūsta jūros bangose, neatpažįsta savo anželikos ar neįžvelgia jos gilių jausmų . Lietuviškose pasakose sigutės ir elenytės patikėdavo mergaitiškas paslaptis karvutėms, obelėlėms,motulės kapui. Europos meilės tragedijose – auklėms, įslaptintiems kurjeriams, šventikams. Laiminga meilių pabaiga – tėvų palaiminimas, padovanotos karalystės ar gaunamas didelis kraitis , keliami pokyliai , kur liejasi midaus upės, ir kažkur netoliese jau sklando gandrai bei krykštauja astrale būsimieji vaikeliai.
Tragiškos Vėžio archetipinės meilės šedevras - graudi veroniečių Džuljetos ir Romeo istorija. Garsioji latvių Taraidos rožė irgi žūsta - paplūsta krauju uoloje nuo prievartautojo rankų. Undinėlė nuskęsta (bet finale jau dvyniškai pakyla į padanges kaip nematoma oro būtybė.). Ana Karenina puola po traukiniu. Nūnai senoji meilės simbolika kaip Titanikas panyra nebūtin su privalomai žūstančiu mylimuoju. Gyva išsigelbėjusi Titaniko herojė ryžtasi atskleisti savo paslaptį visiems ir... atveria vartus naujam Dvynių archetipui. Pagal jį paslaptys jau turi įkainius , perkamos ir parduodamos – kaip tikrame turguje.. Princesės Dianos paslaptinga aureolė sklaidoma sulig kiekvienu nauju jos artimųjų bestseleriu. Vindzorų kambarinio išpažintys apie jos meilužius, įvežamus į karalienės rūmus automobilio bagažinėje, jau nesukelia užuojautos, o verčia susimąstyti, koreguoti šventuolės įvaizdį, atskiriant intymius nuotykius nuo šviesios geradarystės misijos.
Šiandien įsimylėjėliai dar mėgina slėptis tolimose salose, draugų sodybose, užkoduotuose interneto svetainėse, tačiau visur juos išgliaudo, suseka smalsi, suinteresuota pakeleivių, praeivių, draugų ar kaimynų akis. Vaizdo įrašai išvagiami, garso įrašai užperkami, web-slaptažodžiai iššfiruojami, viešbučių administratorės lengvai sugundomos atskleisti: kas, su kuo ir kada.. Jausmingos „Medisono tiltų“ herojės Frančeskos fotoaktai ir laiškai Robertui jau neišgulėtų iki jos mirties batų dėžėje. Jei prispaustų nepritekliai, F.F.Coppolos „Pokalbio“ herojus, privatus technologizuotas detektyvas, greičiausiai sumąstytų šantažuoti slapukaujančią meilužę žymiai anksčiau.
Jaudulinga romantika sparčiai virsta komedija ir nuotykiais su pabėgimais nuo persekiotojų, persirengimais.Kodėl? Kodėl aš pati, kaip ir dauguma mano draugių, jau tik suklūstame ar net kikename susirietusios it Sekso ir miesto herojės, kai kažkuri įklimpsta ir ją užpuola klasikiniai meilės simptomai: drėksta akys, širdį veria ilgesys, prasideda plačiai ištyrinėtos biocheminės reakcijos - gaminasi hormonas oksitocinas. Nuslėpti negalavimų neįmanoma, nes Paslaptis akivaizdi draugams, kolegoms, trikdo įprastą pašėlusį gyvenimo tempą . Širdį kutenančiu jausmu net nespėji pasimėgauti, įsijausti, užsiauginti jį kaip brangakmenį širdies perlamutro kriauklėje, kad galėtum vėliau suverti į senų romanų-perlų karolius. Senoji meilės formulė nebegalioja. Kai jis palieka, nebereikia puoselėti iliuzijų ir spėlioti - ves, neves? Išsaugoti vaiką ar ne? Gal jis paskendo Palangos jūroje ar išplaukė prie Švedijos krantų ir atsiras kaip Odisėjas prieš pensiją?
.
Dvynių archetipus valdo Merkurijus - pakylėto , lengvo, betarpiško bendravimo, . intelektų ar idėjų bendrystės, nuolatinių permainų, kelionių, naujų įspūdžių ir dvasinių aukštumų planeta. Jausmai tarp bemokslės blondinės ir Oksfordo absolvento, tarp seks-bombos ir intelektualų dramaturgo šiandien , be abejo, gali įsiliepsnoti. Tačiau truks jie viso labo tik trejis metus – kol išsibaigs hormonų reakcijos. Po to seks melai, saviapgaulė ar dvyniškos gudrybės – imituojant užimtumą, keičiant telefonų numerius, išsprūstant į laisvę iš senų draugų rato,kur gali šmėžuoti paliktoji ar paliktasis. Meilė dabar greita kaip vėjas. Jis - nestebina? Nieko naujo? Jo akiratis siauresnis už adatos skylutę? Nėra apie ką pasikalbėti ? Meluoja ir nepagaunamas? Ką gi... Ironiškas šypsnys ir... bilietas į priešingą pusę, be atgalinio adreso ir su greita amnezija.Tik neklauskit vardo to raumenų kalno, su kuriuo draugavau prieš 5 metus. Rimtai, rimtai – visiškai dingo iš atminties, galvą prapūtė kiti viesulai . Pirmas pasimatymas , keli pokalbiai – ir viskas aišku... Žingsnių tyla, romano pabaiga. Kitas!Sunkiausia ištrinti buvusiojo pėdsakus iš kasdienių minčių. Kaip, įkyri musė dar metus jis ilgai zulinasi vaizduotės ekrane , ausyse skamba jo balsas, už nugaros aidi jo žingsniai… Tai veda iš proto. Neurotiškai dar vis seki jo blanksatntį miražą , juokiesi iš klaidų, prarandi amą prisiminusi jo komplimentus . Bet naujas vėjas, draugai išsklaido pavėjui jo veido, minčių molekules
Dvyniai – oro stichija. Meilė gali įsiveržti į ramų gyvenimą kaip viesulas, sujaukti planus, išvartyti į šalis brangius žmones ir daiktus, pavergti mintis dieną naktį . Vietoj istorinio širdies virpulio jausmai džiugiai taškosi geros nuotaikos purslais.Vietoj močiutės paslapties šydo išauga nematomi sparnai... Sklendžiame virš žemės nepasiekiamose aukštybėse, pakilę virš miestų ir kaimų, paneigę žemės traukos dėsnius - kaip įsimylėjėliai M.Šagalo drobėse. Dar vakar slėgę rūpesčiai išgaruoja, praeitis nupučiama kaip dulkė, aplinkinių nuomonė tampa juokinga ir apgailėtina. Ieškau tylos, kur galiu kalbėtis su juo mintimis, žinutėmis, sapnais, gestais, kurti savą meilės kalbą, kai daugtaškis ar šypsenėlė reiškia ką kitą, nei reiškė vakar. Net būdama minioje, oro uosto šurmulyje spėlioju - apie ką jis mąsto? ar tinkam vienas kitam? kodėl aš? kas bus rytoj? kaip jį pristatyti draugams? o gal ... užmiršti, užsidėjus kaukę ir vaidinant , jog nieko reikšmingo neįvyko? kaip gražiai atsisveikinti su dabartiniu, su kuriuo sieja žemiški kūno saitai ir kuris dar vakar atrodė vienintelis palydovas į amžinybę? Išsiskirti nežmoniškai sunku, kartais neįmanoma, kaip pasmerktai išpirkoms už klaidas, klouniškai žmonių-marionečių porelei iš T. Kitano filmo „Lėlės“.
Dvynių archetipo jausmai nereikalauja amžinų priesaikų ir meilių pažadų. Dvyniška meilė išties gali trukti visą gyvenimą. Ir visas nesvarbu, kad judviejų likimai kaip paralelės nesusieina. Jei bent sykį regėjai su juo žvaigždes, nepamirši jų niekada, stengsies keistis, būti įdomi, lygi jam jausmų brandumu, kad judviejų atrastos žvaigždės šviestų vis stipriau, kad judviejų idealų aukštybių nedrumstų buitis, kad bendras kelias nesišakotų. Kad atsibudus ryte neapimtų žiovulys: kaip nuobodu ir koks tas zirzeklis lengvai perskaitomas ir ribotas. Kažkodėl jo veide, jau nebematai savo atspindžio. Jo rankos neranda trajektorijų, vedančių jus į padanges. Nieko naujo, mįslės nebeliko. Jis nesidžiaugia tavo laimėjimais, negirdi , ką sakai, neprisimena, dėl ko ginčijotės ar šaipėtės vakar. Rutina..... Stebėtina, ką galėjai turėti bendro su šiuo svetimu žmogumi? Ir visai nesinori dėl to pulti į ašaras,skandintis. Džiaugiesi ištrūkusi į laisvę.
Įkvepiu giliau, susišluoju nuo vonios lentynų kosmetiką ir repetuoju pašnibždom atsisveikinimo tekstą. Net žodžiai neaplanko... Vadinasi – išeisiu tyliai pati. Gal draugė jam viską paaiškins? Primetu, kiek laiko mes kartu – metai. Vadinasi, hormonai dar veikia. Dar prireiks popierinių nosinaičių be siuvinėtų inicialų, kai akys varvės į pagalvę močiutės ir mamos papročiu. Užtat mano anūkės nulips nuo širdžių tilto daug lengviau. Repetuos ar žais meilę tol, kol atsitiktinai sutiks tą, vienintelį sielos dvynį. Tikiu, kad jie abu neprasilenks, spės nusiimti maskarado kaukes.
Astrologė Saulė, 2007 spalis
